Ūkininkai aktyviai diskutavo apie tręšimo ir azoto nuostolių mažinimo galimybes

Kovo 7 d. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC)  surengė seminarą „Tvarus ūkininkavimas: inovatyvūs sprendimai tręšimui ir azoto nuostolių mažinimui“  ūkininkams, kuriame buvo aktyviai  diskutuota apie tręšimo ir azoto nuostolių mažinimo galimybes.  Tai  - pirmasis LAMMC seminaras iš dvylikos,  numatytas pagal vykdomo projekto „Integruotas vandens valdymas Lietuvoje“ (LIFE SIP Vanduo) veiklas.

Tvarus žemės ūkis tampa vis svarbesnis klimato kaitos ir aplinkos apsaugos kontekste. Didėjantys azoto junginių nuostoliai ir paviršinio vandens tarša kelia didelę grėsmę ekosistemoms ir maisto gamybos tvarumui. Pasak dr. Gintaro Brazausko, šios problemos tampa dar aktualesnės dėl kylančios temperatūros ir intensyvėjančios klimato kaitos padarinių, todėl būtina ieškoti inovatyvių ir efektyvių sprendimų, kurie leistų sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir užtikrinti ilgalaikį žemės ūkio tvarumą.

Lietuvoje daugelis paviršinių vandens telkinių vis dar neatitinka geros kokybės standartų, o taršos rizika išlieka didelė. Siekiant išspręsti šias problemas, vykdomas projektas „Integruotas vandens valdymas Lietuvoje“ (LIFE SIP Vanduo), apimantis ir tikslųjį tręšimą bei pievų priežiūros priemones. Projektas skirtas ne tik tiesioginiam taršos mažinimui, bet ir ilgalaikės subalansuoto žemės ūkio plėtros skatinimui.
Ar žemės ūkio sektorius yra vienintelis taršos šaltinis?

Nors žemės ūkio veikla prisideda prie azoto junginių nuostolių ir vandenų taršos, svarbu atsižvelgti ir į kitus taršos šaltinius, pavyzdžiui, nuotekų sistemas. Intensyvus tręšimas didina augalų produktyvumą, tačiau netinkamas trąšų naudojimas sukelia maisto medžiagų išplovimo problemą ir daro žalą dirvožemio bei vandens ekosistemoms.

Kaip sumažinti azoto išplovimą?

Papildomas tręšimas didina azoto išplovimo riziką, todėl labai svarbu laikytis subalansuoto tręšimo principų ir užtikrinti, kad augalai gautų tik tiek maisto medžiagų, kiek jiems būtina optimaliam augimui. Per didelis azoto kiekis gali būti ne tik neefektyvus augalų augimo atžvilgiu, bet ir lemti neigiamą poveikį aplinkai, ypač vandens ekosistemai

Azoto išplovimo mastas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant augalijos sudėtį, dirvožemio savybes ir hidrologines sąlygas. Pavyzdžiui, iš smėlingų dirvožemių azotas išplaunamas greičiau nei iš molingų, nes jų maisto medžiagų sulaikymo geba yra mažesnė. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į meteorologines sąlygas – intensyvios liūtys skatina azoto išplovimą, nors sausros metu šis procesas gali būti mažesnis.

Siekiant sumažinti azoto išplovimą, rekomenduojama taikyti tiksliąsias tręšimo technologijas, naudoti lėtai tirpstančias trąšas ir derinti įvairius žemės dirbimo metodus, pavyzdžiui, sėjomainą arba tarpinių augalų auginimą. Tai padeda ne tik išsaugoti dirvožemio derlingumą, bet ir apsaugoti nuo taršos paviršinius bei požeminius vandens telkinius.

Tvarus žemės ūkis reikalauja kompleksinio požiūrio. Tikslusis tręšimas, natūralių pievų palaikymas ir apsauginių zonų formavimas yra veiksmingi būdai mažinti azoto nuostolius ir saugoti vandens telkinius. Lietuvos klimato sąlygos ir dirvožemio tipai yra skirtingi, todėl ir sprendimai turi būti pritaikyti kiekvienam regionui. Be to, siekiant ilgalaikių rezultatų, svarbu skatinti inovacijas, mokslininkų bei ūkininkų bendradarbiavimą ir tvarios žemės ūkio politikos formavimą.